kelias per Nemuną / Ruth Kibelka; iš vokiečių kalbos vertė Rūta Savickaitė 
Vilnius: Baltos lankos, 2000. 199 p.

būklė: l. gera

... 1945–aisiais iš Rytprūsių į Lietuvą pasipylė paauglių ir mažų vaikų minia. Per Zanavykus, pamarį, Kauną ėjo jie dienų dienas ir tiesdami rankutes prašė valgyti. Alkani, žaizdoti, utėlėti slinko jie per kaimus, bažnytkaimius, nakvojo šieno kaugėse, giriose, iš bado valgė medžių ūglius, rinko dar tik nokstančias uogas. Bręstant javams, užgulė juos. Žmonės šelpė, kiek tik pajėgė. Priimdavo pernakvoti, pavalgydindavo, tik priglausti ilgesniam laikui buvo uždrausta, tad bijojo: priešų vaikai!.. Šiandien juos, 5–14 metų amžiaus atklydusius į Lietuvą vokietukus, vadina Vilko vaikais. Vokiškai – tai Wolfskinder. Sako, lietuviai juos pavadinę dėl to, kad, neradę užuovėjos pas žmonės, bijodami smurto, kančių, rinkosi guolį miškuose, vilkų irštvose. Kiti sako, kad vaikų iškankintuose veidukuose žaižaravo nedidelės, bet piktos akutės, kuriose galėjai įskaityti ne tik baimę, neapykantą, bet ir kerštą. Visai kaip užspeisto į kampą vilkiuko. Jų buvo iki dešimties, o gal ir dvidešimties tūkstančių...